Ir kaip viskas taip susidėlioja, jog tuomet prakalbinai tu, o dabar išgirsti bent žodį trokštu aš?
Ir visvien, turėdama viską, pasigedau savo gero draugo. To, kuris lydėjo mane taip ilgai. Kuris niekada manęs nepalikdavo. Kuris leisdavo su manimi visas bemieges naktis, nepaisant to, jog ir buvo jų kaltininkas.
Skausmas kelia priklausomybę.
Tikiuosi, kad tu išvažiuosi. Visam laikui. Nebegalėsi savo rudomis akimis ir 5 sekundžių trukmės žvilgsniu griauti mano taip ilgai statytų pamatų.
Ir jei kada vėl pasirodysi, turbūt užteks ir sekundės sugriauti visiems rūmams.