2018/01/04

Šiandien aš dedu tašką.

Liūdnomis akimis skelbiu pabaigą karo, dabar įvykusio ir manyje. Kapituliuoju. Mojuoju balta vėliava. Ji, deja, permirkusi ir tavo krauju.

Galbūt jau laikas. Laikas nebekankinti savo sielos. Sakoma, kad kava ir cigaretė – idealus derinys. Ir nors aš buvau kava, o tu – cigaretė, mano galiojimo laikas seniai pasibaigė, o tavo dūmas tiesiog užgeso ir mes nuo idealaus derinio tapome nereikalingi nei vienas kitam, nei sau.

Esu viena ir todėl dabar, geriant sugedusią kavą, man trūksta užgęsusios cigaretės.

Seniau buvai ir dabar (ne)esi mano laimės paveikslas, kurį nutapėme per tokį trumpą laiką, o tuomet sudraskėme peiliais. Tačiau gražesnio paveikslo dar nemačiau.

Ypač bereikalingas buvo mūsų karas. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų pašovei mane tiesiai į širdį, o aš niekada nepasidaviau. Kraujuodama ir dusdama tiesiau tau ranką su viltimi akyse, o tu apsisukęs tik paleisdavai dar vieną šūvį. Tenka šaudyti atgal. Toks ir buvo mūsų karas. Šaltu veidu leidom kulką po kulkos vienas kitam į širdį.

Sunku pripažinti, bet pralaimėjom abu, o karštos žarijos... Na, vis dar degina mane.

17/01/14

Manęs nebėra.

Taip, ta mergaitė, kuri matė pasaulį ryškiausiomis spalvomis. Jos nebėra. Viskas, kas liko-viltis. Viltis, kad viskas dar grįš į savas vėžias. Viltis, kad dar galiu jausti.

Turbūt tai pati baisiausia būsena. Nesijauti liūdnas. Nesijauti linksmas. Absoliuti apatija. Viduje verda minčių kratinys, kurio neįmanoma išreikšti. Visko tiek daug, ir tuo pačiu tiek mažai. Nebenori nieko. Nenori bendrauti, nenori būti vienas. Nebežinai, ko nori.

Jausmas, kai gali viską išleisti bet kurią sekundę, tačiau taip ir niekada nepaleidi. Kai nori išreikšti viską, ką jauti, bet negali. Nes ties tuo ir baigiasi žodžiai.

Ties tuo ir baigiasi jausmai.

16/12/28

Šiandien. 17 dienų - tiek, kiek laiko nieko nejaučiau. Ir šiandien dalis (nedidelė, bet vistiek dalis) išsiveržė. Atsargiai, dvejodama, neskubėdama.  Išsiveržė stebėtinai ramiai, lyg matytum apsiniaukusį dangų ir pajustum švelnius pirmuosiuos lašus.

Užsimerk. Kvėpuok. Negalvok. Rėk. Negalima. Tylėk. Pamiršk. Atsimerk.

Nebejausk.

Tęsiam bejausmį maratoną.

16/12/11

Mes suklydom.

Mes padarėm neapsakomą kiekį klaidų.

Ypatingai aš.

Aš niekada gyvenime nemylėjau ir nemaniau, kad moku tą daryti. Buvau pasiruošusi kentėti šį prakeiksmą ir niekada nepajusti.

Ir tada atsiradai tu.

Pradžia buvo tokia, kaip visada. Jis-darantis viską, kad būčiau jo, besikraustantis iš proto ir galintis paaukoti savo laimę vardan manosios. Aš-atsargi, neprisileidžianti. Lyg išsigandęs benamis šuniukas, trokštantis meilės, tačiau nepasitikintis nei vienu gero norinčiu žmogumi. Tik prie jo prisiartinus ir paglosčius,  sekundę tuo pasimėgauja ir, suveikus baimės instinktui, kanda iš visų jėgų.

Juokinga, ar ne? Lyginti save su benamiu šuniuku.

Tačiau kažkada, kažkurią dieną, kažkurią valandą, kažkurią sekundę... Viskas apsivertė.

Aš patikėjau. Patikėjau juo, pasidaviau meilei, leidau jai mane įsiurbti ir išmokau nebebijoti. Pamečiau save, pamečiau tikslus, pamečiau savo gyvenimą. Meilė atsidūrė pirmoje vietoje ir aš tapau priklausoma. Narkomanė. Nesveika. Juk čia ta, kur neatsikabina nuo to vargšo vaikino.

Turbūt jis išsigando mano prisirišimo. Mano meilės. Mano pastangų. Mano norų. Manęs.

Jeigu tai skaitai, mielasis. Aš pavargau. Aš velniškai pavargau stengtis, net jei tau to ir nereikia. Man to reikėjo. Ir reikia. Ir turbūt reikės. Man tikrai reikia ir reikės tavęs. Tik prašau-nenoriu tylos. Jei nori išeiti-neišeik tylėdamas. Rėk, klyk, nekęsk manęs, bet netylėk. Aš galiu nerodyti meilės. Ar dar nesupratai, kad padaryčiau viską? Dėl tavęs parduočiau velniui sielą, dėl tavęs iškeisčiau savo laimę į tavąją, dėl tavęs žemę ir dangų sukeisčiau vietomis, dėl tavęs... Išeičiau.

Tik pasakyk-o ką tu, mielasis, padarytum dėl manęs?

Nebevedžiok manęs už nosies. Aš nebenoriu būti tas šuniukas. Nebenoriu verkti ir nebenoriu kankintis. Nebenoriu per mažiau nei parą prarast tiek savęs. Nebenoriu nepasikelt iš lovos.

Tad eik, jei nori išeiti. Išeik, jei būsi laimingesnis be manęs.. Ir aš išeisiu, jei tik tu to nori.

Nes myliu. Ir mylėsiu.

Amžinai.

Bet gal... Prašau, pasilik dar vieną kartą. Dar vieną kartą arba visą gyvenimą.

16/10/30

Beskęsdama Jo akyse, manosios, žiūrinčios kiaurai į Jo sielą, matė save. Matė tą netolimą ateitį, kai vėl tarsiu sudie, net brauksiu ašarą, o tada toliau eisiu į kito glėbį, nes taip vadinama meilė mane svaigina tik pačioje pradžioje, kai dar rūbai ant kūno, kai dar siela nenuoga.
Sunkiai atsidūstu ir panyru į jo šiltą nuogą glėbį.

16/10/13

Jo juokas šildė mane, nors ir lauke buvo žemiau nulio, o Jo akių žibėjimas vertė šypsotis. Troškau, labai troškau, jog mūsų žvilgsniai susidurtų, aš nusikvatočiau iš visos širdies, o Jo žalios akys sekundei žybteltų ir susiaurėtų nuo šypsenos. Tuo metu pro akis prabėga ta pati akimirka, vykusi prieš pora metų, kai tokios mintys sukosi ne mano, o Jo galvoje.
Ir kaip nesąžininga žmogaus, kuris myli mane dabar, atžvilgiu.
Egoizmas. Egoistė.
Bet aš bėgsiu paskui meilę. Bėgsiu tol, kol ji sutiks mane priimti. Bėgsiu, kol pajausiu. Kol pajausiu, ką reiškia mylėti.
Net jei tai reikš, kad bėgsiu visą gyvenimą.

//She woke up one morning felt alone in this world 
Despite the love for her, he couldn't keep her from leaving again

She had to do it.//

16/10/10

Kartais persimetam keliais žodžiais. Nežinau, kaip Jo, bet mano širdis tuo metu nori šokti Jam į rankas ir rėkti, jog ją pasiimtų. Nežinau, kas mane laužo labiau-Jo žvilgsnis ar nostalgija, besivejanti kiekviename žingsnyje. Per tas kelias pokalbio minutes vis koks mano ar Jo judesys primena praeitį, tačiau kiekvienas mūsų 100 kartų bereikalingai pamini savo dabartinės ''meilės'' vardą, taip primindami vienas kitam, o labiausiai sau, jog jau viskas seniai po žeme.
Ir vistiek mano krūtinė kilnojasi vardan Jo žodžių.