16/10/30

Beskęsdama Jo akyse, manosios, žiūrinčios kiaurai į Jo sielą, matė save. Matė tą netolimą ateitį, kai vėl tarsiu sudie, net brauksiu ašarą, o tada toliau eisiu į kito glėbį, nes taip vadinama meilė mane svaigina tik pačioje pradžioje, kai dar rūbai ant kūno, kai dar siela nenuoga.
Sunkiai atsidūstu ir panyru į jo šiltą nuogą glėbį.

16/10/13

Jo juokas šildė mane, nors ir lauke buvo žemiau nulio, o Jo akių žibėjimas vertė šypsotis. Troškau, labai troškau, jog mūsų žvilgsniai susidurtų, aš nusikvatočiau iš visos širdies, o Jo žalios akys sekundei žybteltų ir susiaurėtų nuo šypsenos. Tuo metu pro akis prabėga ta pati akimirka, vykusi prieš pora metų, kai tokios mintys sukosi ne mano, o Jo galvoje.
Ir kaip nesąžininga žmogaus, kuris myli mane dabar, atžvilgiu.
Egoizmas. Egoistė.
Bet aš bėgsiu paskui meilę. Bėgsiu tol, kol ji sutiks mane priimti. Bėgsiu, kol pajausiu. Kol pajausiu, ką reiškia mylėti.
Net jei tai reikš, kad bėgsiu visą gyvenimą.

//She woke up one morning felt alone in this world 
Despite the love for her, he couldn't keep her from leaving again

She had to do it.//

16/10/10

Kartais persimetam keliais žodžiais. Nežinau, kaip Jo, bet mano širdis tuo metu nori šokti Jam į rankas ir rėkti, jog ją pasiimtų. Nežinau, kas mane laužo labiau-Jo žvilgsnis ar nostalgija, besivejanti kiekviename žingsnyje. Per tas kelias pokalbio minutes vis koks mano ar Jo judesys primena praeitį, tačiau kiekvienas mūsų 100 kartų bereikalingai pamini savo dabartinės ''meilės'' vardą, taip primindami vienas kitam, o labiausiai sau, jog jau viskas seniai po žeme.
Ir vistiek mano krūtinė kilnojasi vardan Jo žodžių.

16/10/02

Užvakar jaučiausi kaip niekada laiminga.
Ne, aš nekalbu apie paprastą laimę. Aš kalbu apie tas akimirkas, kai širdis, atrodo, tuoj iššoks iš krūtinės, kai akys užsimerkia, netikėdamos tuo, kas vyksta, o burna šiek tiek prasiveria dėl kūną apėmusios euforijos. Tai tos akimirkos, kurias gyvenime galima suskaičiuoti ant pirštų. Tos akimirkos, kurios kitam atrodytų niekuo ypatingos. Tos akimirkos, kurios, deja, tetrunka sekundę, kol realybė vėl pastato ant kojų.
Tos akimirkos, dėl kurių žmonės gadinasi sau venas ir plaučius.
Kurių (ne)sąmoningi vergai mes esame.