2016 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

16/12/28

Šiandien. 17 dienų - tiek, kiek laiko nieko nejaučiau. Ir šiandien dalis (nedidelė, bet vistiek dalis) išsiveržė. Atsargiai, dvejodama, neskubėdama.  Išsiveržė stebėtinai ramiai, lyg matytum apsiniaukusį dangų ir pajustum švelnius pirmuosiuos lašus.

Užsimerk. Kvėpuok. Negalvok. Rėk. Negalima. Tylėk. Pamiršk. Atsimerk.

Nebejausk.

Tęsiam bejausmį maratoną.



2016 m. gruodžio 11 d., sekmadienis

16/12/11

Mes suklydom.

Mes padarėm neapsakomą kiekį klaidų.

Ypatingai aš.

Aš niekada gyvenime nemylėjau ir nemaniau, kad moku tą daryti. Buvau pasiruošusi kentėti šį prakeiksmą ir niekada nepajusti.

Ir tada atsiradai tu.

Pradžia buvo tokia, kaip visada. Jis-darantis viską, kad būčiau jo, besikraustantis iš proto ir galintis paaukoti savo laimę vardan manosios. Aš-atsargi, neprisileidžianti. Lyg išsigandęs benamis šuniukas, trokštantis meilės, tačiau nepasitikintis nei vienu gero norinčiu žmogumi. Tik prie jo prisiartinus ir paglosčius,  sekundę tuo pasimėgauja ir, suveikus baimės instinktui, kanda iš visų jėgų.

Juokinga, ar ne? Lyginti save su benamiu šuniuku.

Tačiau kažkada, kažkurią dieną, kažkurią valandą, kažkurią sekundę... Viskas apsivertė.

Aš patikėjau. Patikėjau juo, pasidaviau meilei, leidau jai mane įsiurbti ir išmokau nebebijoti. Pamečiau save, pamečiau tikslus, pamečiau savo gyvenimą. Meilė atsidūrė pirmoje vietoje ir aš tapau priklausoma. Narkomanė. Nesveika. Juk čia ta, kur neatsikabina nuo to vargšo vaikino.

Turbūt jis išsigando mano prisirišimo. Mano meilės. Mano pastangų. Mano norų. Manęs.

Jeigu tai skaitai, mielasis. Aš pavargau. Aš velniškai pavargau stengtis, net jei tau to ir nereikia. Man to reikėjo. Ir reikia. Ir turbūt reikės. Man tikrai reikia ir reikės tavęs. Tik prašau-nenoriu tylos. Jei nori išeiti-neišeik tylėdamas. Rėk, klyk, nekęsk manęs, bet netylėk. Aš galiu nerodyti meilės. Ar dar nesupratai, kad padaryčiau viską? Dėl tavęs parduočiau velniui sielą, dėl tavęs iškeisčiau savo laimę į tavąją, dėl tavęs žemę ir dangų sukeisčiau vietomis, dėl tavęs... Išeičiau.

Tik pasakyk-o ką tu, mielasis, padarytum dėl manęs?

Nebevedžiok manęs už nosies. Aš nebenoriu būti tas šuniukas. Nebenoriu verkti ir nebenoriu kankintis. Nebenoriu per mažiau nei parą prarast tiek savęs. Nebenoriu nepasikelt iš lovos.

Tad eik, jei nori išeiti. Išeik, jei būsi laimingesnis be manęs.. Ir aš išeisiu, jei tik tu to nori.

Nes myliu. Ir mylėsiu.

Amžinai.


Bet gal... Prašau, pasilik dar vieną kartą. Dar vieną kartą arba visą gyvenimą.