16/12/28

Šiandien. 17 dienų - tiek, kiek laiko nieko nejaučiau. Ir šiandien dalis (nedidelė, bet vistiek dalis) išsiveržė. Atsargiai, dvejodama, neskubėdama.  Išsiveržė stebėtinai ramiai, lyg matytum apsiniaukusį dangų ir pajustum švelnius pirmuosiuos lašus.

Užsimerk. Kvėpuok. Negalvok. Rėk. Negalima. Tylėk. Pamiršk. Atsimerk.

Nebejausk.

Tęsiam bejausmį maratoną.

16/12/11

Mes suklydom.

Mes padarėm neapsakomą kiekį klaidų.

Ypatingai aš.

Aš niekada gyvenime nemylėjau ir nemaniau, kad moku tą daryti. Buvau pasiruošusi kentėti šį prakeiksmą ir niekada nepajusti.

Ir tada atsiradai tu.

Pradžia buvo tokia, kaip visada. Jis-darantis viską, kad būčiau jo, besikraustantis iš proto ir galintis paaukoti savo laimę vardan manosios. Aš-atsargi, neprisileidžianti. Lyg išsigandęs benamis šuniukas, trokštantis meilės, tačiau nepasitikintis nei vienu gero norinčiu žmogumi. Tik prie jo prisiartinus ir paglosčius,  sekundę tuo pasimėgauja ir, suveikus baimės instinktui, kanda iš visų jėgų.

Juokinga, ar ne? Lyginti save su benamiu šuniuku.

Tačiau kažkada, kažkurią dieną, kažkurią valandą, kažkurią sekundę... Viskas apsivertė.

Aš patikėjau. Patikėjau juo, pasidaviau meilei, leidau jai mane įsiurbti ir išmokau nebebijoti. Pamečiau save, pamečiau tikslus, pamečiau savo gyvenimą. Meilė atsidūrė pirmoje vietoje ir aš tapau priklausoma. Narkomanė. Nesveika. Juk čia ta, kur neatsikabina nuo to vargšo vaikino.

Turbūt jis išsigando mano prisirišimo. Mano meilės. Mano pastangų. Mano norų. Manęs.

Jeigu tai skaitai, mielasis. Aš pavargau. Aš velniškai pavargau stengtis, net jei tau to ir nereikia. Man to reikėjo. Ir reikia. Ir turbūt reikės. Man tikrai reikia ir reikės tavęs. Tik prašau-nenoriu tylos. Jei nori išeiti-neišeik tylėdamas. Rėk, klyk, nekęsk manęs, bet netylėk. Aš galiu nerodyti meilės. Ar dar nesupratai, kad padaryčiau viską? Dėl tavęs parduočiau velniui sielą, dėl tavęs iškeisčiau savo laimę į tavąją, dėl tavęs žemę ir dangų sukeisčiau vietomis, dėl tavęs... Išeičiau.

Tik pasakyk-o ką tu, mielasis, padarytum dėl manęs?

Nebevedžiok manęs už nosies. Aš nebenoriu būti tas šuniukas. Nebenoriu verkti ir nebenoriu kankintis. Nebenoriu per mažiau nei parą prarast tiek savęs. Nebenoriu nepasikelt iš lovos.

Tad eik, jei nori išeiti. Išeik, jei būsi laimingesnis be manęs.. Ir aš išeisiu, jei tik tu to nori.

Nes myliu. Ir mylėsiu.

Amžinai.

Bet gal... Prašau, pasilik dar vieną kartą. Dar vieną kartą arba visą gyvenimą.

16/10/30

Beskęsdama Jo akyse, manosios, žiūrinčios kiaurai į Jo sielą, matė save. Matė tą netolimą ateitį, kai vėl tarsiu sudie, net brauksiu ašarą, o tada toliau eisiu į kito glėbį, nes taip vadinama meilė mane svaigina tik pačioje pradžioje, kai dar rūbai ant kūno, kai dar siela nenuoga.
Sunkiai atsidūstu ir panyru į jo šiltą nuogą glėbį.

16/10/13

Jo juokas šildė mane, nors ir lauke buvo žemiau nulio, o Jo akių žibėjimas vertė šypsotis. Troškau, labai troškau, jog mūsų žvilgsniai susidurtų, aš nusikvatočiau iš visos širdies, o Jo žalios akys sekundei žybteltų ir susiaurėtų nuo šypsenos. Tuo metu pro akis prabėga ta pati akimirka, vykusi prieš pora metų, kai tokios mintys sukosi ne mano, o Jo galvoje.
Ir kaip nesąžininga žmogaus, kuris myli mane dabar, atžvilgiu.
Egoizmas. Egoistė.
Bet aš bėgsiu paskui meilę. Bėgsiu tol, kol ji sutiks mane priimti. Bėgsiu, kol pajausiu. Kol pajausiu, ką reiškia mylėti.
Net jei tai reikš, kad bėgsiu visą gyvenimą.

//She woke up one morning felt alone in this world 
Despite the love for her, he couldn't keep her from leaving again

She had to do it.//

16/10/10

Kartais persimetam keliais žodžiais. Nežinau, kaip Jo, bet mano širdis tuo metu nori šokti Jam į rankas ir rėkti, jog ją pasiimtų. Nežinau, kas mane laužo labiau-Jo žvilgsnis ar nostalgija, besivejanti kiekviename žingsnyje. Per tas kelias pokalbio minutes vis koks mano ar Jo judesys primena praeitį, tačiau kiekvienas mūsų 100 kartų bereikalingai pamini savo dabartinės ''meilės'' vardą, taip primindami vienas kitam, o labiausiai sau, jog jau viskas seniai po žeme.
Ir vistiek mano krūtinė kilnojasi vardan Jo žodžių.

16/10/02

Užvakar jaučiausi kaip niekada laiminga.
Ne, aš nekalbu apie paprastą laimę. Aš kalbu apie tas akimirkas, kai širdis, atrodo, tuoj iššoks iš krūtinės, kai akys užsimerkia, netikėdamos tuo, kas vyksta, o burna šiek tiek prasiveria dėl kūną apėmusios euforijos. Tai tos akimirkos, kurias gyvenime galima suskaičiuoti ant pirštų. Tos akimirkos, kurios kitam atrodytų niekuo ypatingos. Tos akimirkos, kurios, deja, tetrunka sekundę, kol realybė vėl pastato ant kojų.
Tos akimirkos, dėl kurių žmonės gadinasi sau venas ir plaučius.
Kurių (ne)sąmoningi vergai mes esame.

16/09/25

//I wrote your name on the bullet
So everyone knows you were the last thing that went through my head//

Kulka. Pirmoji iš Tavęs. Tiesiai į širdį. Sužeidė. Skaudžiai. Tyliai kraujuoju tamsoje. Ramu. Po truputį emocijos nyksta, kaip ir Tu. Pats save žudai mano širdyje, Brangusis. Gal šį kartą ir prašovei, bet žaizdos visada palieka randus. Amžinai.

16/09/24

Tai lyg nesibaigianti liga.

Mano vidus serga, ir gana sunkiai. Tai liga, kuria susirgau, ir kuri nežada niekur trauktis. Liga, kuri kartais aprimsta ir grįžta su didžiausiu trenksmu kiekvieną kartą, kai jau manau, kad pasveikau. Atrodo, jog jausmai, įsitikinimai ir apskritai visos mano mintys pūna sulig kiekviena sekunde. Akmuo ant širdies vis sunkėja ir sunkėja, mintys darosi vis neaiškesnės, o visi principai ir įsitikinimai tirpsta sulig kiekvienu cigaretės dūmu.

O kad taip ištirptu ir liga.

16/09/23

Diena iš dienos mano kūnas, pripildytas (laikinos, deja) meilės, jaučiasi vis geriau. Tik kartais širdis prisimena praeitį. Tad diena iš dienos mano ir Jo širdys nebyliai ilgisi, susiradę laikinus užpildus savo kūnams. Diena iš dienos sekundei, žvilgsniams susidūrus,  panyram į vienas kito sielą. Diena iš dienos protas nugali širdį ir taip norimą visos dienos pokalbį paverčia jį minutės trukmės. Diena iš dienos ilgimės praeities minučių, kurios nebuvo įvertintos, o dabar dėl tos minutės parduočiau velniui sielą.
Ir vistiek protas kažkada mus apleis.
Tai - užburtas sudaužytų širdžių ratas.
Ir mes, Brangusis, amžinai jame įstrigę.

16/05/19

Jo kvepalai svaigino, kol mano delnai skendo Jo garbanose. Turbūt todėl negalėjau susikaupti. Ir nenorėjau. Norėjau panirti į tą transą, į tą nepasiekiamą būseną, kai viskas išnyksta ir sekundė sustingsta, ir viskas tampa juoda ir balta tuo pačiu metu, kai visa kita nebetenka prasmės ir nebelieka nieko. Ir jei tai meilė, tai mylėti-baisu. Nes kartą paragavus, neįmanoma sustoti.

16/04/24

Ir kaip viskas taip susidėlioja, jog tuomet prakalbinai tu, o dabar išgirsti bent žodį trokštu aš?

16/04/23

Ir visvien, turėdama viską, pasigedau savo gero draugo. To, kuris lydėjo mane taip ilgai. Kuris niekada manęs nepalikdavo. Kuris leisdavo su manimi visas bemieges naktis, nepaisant to, jog ir buvo jų kaltininkas.
Skausmas kelia priklausomybę.

16/04/06

Tikiuosi, kad tu išvažiuosi. Visam laikui. Nebegalėsi savo rudomis akimis ir 5 sekundžių trukmės žvilgsniu griauti mano taip ilgai statytų pamatų.
Ir jei kada vėl pasirodysi, turbūt užteks ir sekundės sugriauti visiems rūmams.