Šiandien aš dedu tašką.
Liūdnomis akimis skelbiu pabaigą karo, dabar įvykusio ir manyje. Kapituliuoju. Mojuoju balta vėliava. Ji, deja, permirkusi ir tavo krauju.
Galbūt jau laikas. Laikas nebekankinti savo sielos. Sakoma, kad kava ir cigaretė – idealus derinys. Ir nors aš buvau kava, o tu – cigaretė, mano galiojimo laikas seniai pasibaigė, o tavo dūmas tiesiog užgeso ir mes nuo idealaus derinio tapome nereikalingi nei vienas kitam, nei sau.
Esu viena ir todėl dabar, geriant sugedusią kavą, man trūksta užgęsusios cigaretės.
Seniau buvai ir dabar (ne)esi mano laimės paveikslas, kurį nutapėme per tokį trumpą laiką, o tuomet sudraskėme peiliais. Tačiau gražesnio paveikslo dar nemačiau.
Ypač bereikalingas buvo mūsų karas. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų pašovei mane tiesiai į širdį, o aš niekada nepasidaviau. Kraujuodama ir dusdama tiesiau tau ranką su viltimi akyse, o tu apsisukęs tik paleisdavai dar vieną šūvį. Tenka šaudyti atgal. Toks ir buvo mūsų karas. Šaltu veidu leidom kulką po kulkos vienas kitam į širdį.
Sunku pripažinti, bet pralaimėjom abu, o karštos žarijos... Na, vis dar degina mane.
